ŽILVINAS BUTKUS
Pati didžiausia grėsmė
Kai sužinai, kad kažkur, kad ir kitame pasaulio gale, tavo priešo priešai vykdo vis sėkmingesnę kovą, tuoj pat sučiumpi save džiaugiantis dėl to. Tegu jų įsitikinimai dalinai skiriasi nuo tavųjų, tegu su jais įsiveltum į ilgą diskusiją teorijos srityje ar net gi ginčą, jei sėstum už vieno stalo, tačiau šiuo momentu tu juos morališkai palaikai, džiaugiesi jų sėkmėmis ir užjauti bėdose, kadangi jie kur kas artimesni nei tie – svetimi. Tokį jausmą pajutau ir aš, smulkiau pasidomėjęs jau ne pirmi metai Indijoje vykstančiu partizaniniu karu. Apie jį mūsų žiniasklaida praktiškai nieko nepraneša. O juk ten vyksta šis tas įdomaus.
Maoistų vykdomas partizaninis karas ten vyksta jau ne pirmą dešimtmetį, o jų judėjimas pastaraisiais metais įgyja vis daugiau svorio. Maoistai už valstiečių ir bežemių darbininkų teises kaunasi tiek prieš kapitalistinės Indijos jėgos struktūras, žudydami policininkus bei jų informatorius, tiek prieš vietinius latifundistus ir jų privačias armijas. Kai kada jie sprogdina kapitalistų gamyklas ir valstybinius pastatus. Prieš pusmetį kapitalistinės Indijos ministras pirmininkas Manmochanas Singchas maoistus pavadino „pačia didžiausia grėsme nacionaliniam šalies saugumui“. Pastaruoju metu vykstantį maoistinio partizaninio judėjimo suaktyvėjimą kai kurie analitikai laiko net gi, jų supratimu, pavojingesniu, nei separatistų veiksmai Kašmyre.
Paskutinieji įvykiai
Iš tiesų, indiškam buržua yra dėl ko nerimauti. Pvz., dar 2005 m. lapkritį keli šimtai maoistų sukilėlių Rytų Indijos Bicharo valstijoje šturmavo kalėjimą Džechanabado mieste ir išlaisvino 300 kalinių, įskaitant suimtus sukilėlius. Savaitę prie štai 300 kovotojų atakavo mokomąjį policijos centrą Džarkando valstijoje, buvo nužudyti penki policijos kursantai. Ir tai tik vienas epizodas iš Indijos kasdienybės. Žvilgterėkime, kas ten įvyko per pastaruosius kelis mėnesius.
Gruodžio 2 d. 14 policininkų žuvo ir 3 buvo sunkiai sužeisti Džarkando valstijoje. Sunkvežimis, kurie jie važiavo, buvo susprogdintas mina su distanciniu valdymu. Tą dieną kituose Džarkando rajonuose, kur aktyviai veikia kairieji partizanai, įvyko dar šeši sprogimai. Manoma, kad tai maoistų atsakymas į Indijos jėgos struktūrų, savaitę prieš tai sutriuškinusių tris jų atramos punktus valstijos kalnuose, veiksmus.
Gruodžio 9 d. Indijos maoistinė komunistų partija pradėjo kampaniją prieš tai, kad Vakarų Bengalijos vyriausybė Zinger distrikte įsigijo 400 ha ariamos žemės, kad pastatyti čia „Tata motors“ automobilių gamyklą. Maoistų teigimu, vietiniai valstiečiai tampa bežemiais. Anksčiau Kalkutoje net gi keletas buržuazinių partijų pasisakė prieš statybą, tačiau valstijos vyriausybės galva pareiškė, kad projektas bus vykdomas nepaisant prieštaravimų. Tądien Singere įvyko valstiečių demonstracija su maoistais priešaky, kurią policija išvaikė. Sužeista virš 50 žmonių, tame tarpe ir moterų.
Gruodžio 10 d. 25 maoistai Džcharchando ir Vakarų Bengalijos valstijų sienoje sulaikė keleivinį traukinį. Atėmę iš geležinkelio policininkų ginklus ir portatyvines radijo stotis iš mašinisto bei traukinio apsaugos, jie pasitraukė į mišką. Traukinyje buvo pinigai, skirti geležinkelio darbuotojų algoms. Maoistai jų nepalietė. Niekas iš 346 keleivių nenukentėjo.
Gruodžio 13 d. maždaug 250 maoistų sukilėlių atakavo judėjimo „Salva džadam“ („Kampanija už taiką“) stovyklą Dantevados distrikte Čchatisgarcho valstijoje. Nužudyti trys policijos skundikai ir policijos konsteblis. Dantevada tapo maoistų veiklos epicentru po to, kai valstijos vyriausybė padėjo organizuoti antimaoistinį judėjimą „Salva džadam“. Maždaug 50 tūkst. žmonių iš 600 distrikto kaimų buvo apgyvendinti judėjimo stovyklose.
Teisių gynėjai tvirtina, kad „Salva džadam“ gąsdina žmones, kad tie prisijungtų prie judėjimo, o vyriausybė finansuoja šį judėjimą.
Šių metų sausio 15 d. maoistų judėjimo lyderiai pakvietė šalies liaudį surengti masinį streiką visoje šalyje sausio 26-ąją – Respublikos dieną. Vienas iš Indijos maoistų lyderių Ganapati pareiškė: „Indija tampa žaisliuku Vakarų valstybių ir daugianacionalinių kompanijų, kurios su kiekviena nauja diena išstumia vis daugiau skurdžių iš jų tradiciškai gyvenamų rajonų, rankose. Todėl kviečiu visus šalies gyventojus sausio 26 dieną pravesti masinį streiką“.Praėjusiais metais, kaip teigiama, maoistai nužudė 749 žmones, tame tarpe ir 135 spec. tarnybų darbuotojus. Apskritai maoistų partizaninis judėjimas pastarųjų kelių metų bėgyje pastoviai plečiasi. Indijoje yra 28 valstijos ir 600 distriktų. 2003 m. partizaninis karas apėmė 9 valstijas ir 55 distriktus, 2004 m. – 13 valstijų ir 105 distriktus, 2006 m. – 15 valstijų ir 170 distriktų.Įvairiais duomenimis, maoistų partizanai Indijoje turi 10-20 tūkst. ginkluotų karių, 50 tūkst. aktyvių šalininkų, 15-20 tūkst. šaunamųjų ginklų vienetų. Vien Bicharo valstijoje yra 1500 nelegalių ginklų gamyklų. Veikia 80 treniravimo stovyklų, kuriuose pastoviai yra po 300 žmonių. Įskaitant tai, kad kai kada skelbiami duomenys apie maoistus vienas kitam prieštarauja, ir tai, kokia Indija yra milžiniška bei kiek dalis jos valstijų atsilikusios, galima spėti, kad tiek ginklų vienetų, tiek aktyvių šalininkų maoistai iš tikrųjų turi kur kas daugiau, nei skelbiama oficialiai.
Policininkai atsisako kovoti prieš partizanus
Įdomus reiškinys. 2006 m. rugsėjo 13 d. buvo atleisti 29 policininkai ir dar dešimtys laikinai nušalinti nuo pareigų už tai, kad jie atsisakė kovoti su maoistų partizanais centriniuose ir rytiniuose šalies rajonuose. Kaip buvo pranešta, nušalintieji pareigūnai savavališkai paliko karinę bazę, iš kur juos turėjo išsiųsti į kovą su partizanais. Rugpjūtį vienas indų policininkas nusišovė, atsisakęs stot į kovą su maoistais. Tai kažkiek primena 1959 m. įvykius Kuboje, kada diktatoriaus Batistos armijos daliniai atsisakinėjo kovoti prieš Kastro armiją.
Nesutarimai su mafija
Panašu, kad maoistai konfliktuoja ir su mafija, kuri yra neatsiejama kapitalistinio pasaulio dalis. Dar 2003 m. jie pranešė Bicharo valstijos, kurios miškų masyvą jie kontroliuoja, gyventojams, kad kapos rankas tiems, kurie bandys kirsti medžius. Partizanai taip pat pranešė, kad sprogdins namus tų, kurie supirkinės šiuos medynus. Tai adresuota mafijai, kuri aktyviai kerta Bicharo valstijos medžius, palikdama partizanus be priedangos.
Kodėl žmonės palaiko maoistus?
Judėjimo plėtimasis, policininkų atsisakymas kelti ginklus prieš partizanus reiškia tai, kad žmonės ima vis labiau palaikyti maoistus, kadangi tie tampa alternatyva Indijos buržuaziniam rėžimui, nesiskaitančiam su gyventojais. Gyventojų nepasitenkinimas šiuo rėžimu pastoviai prasiveržia.
Dėl kapitalizmo Indijoje vystimosi vyksta pastovi pramonės modernizacija ir automatizacija, dėl ko vyksta masiniai smulkių fabrikų uždarymai ir žmonės tampa bedarbiais. Valdžia puola ir milžiniškų lūšnų rajonų gyventojus. Maždaug prieš porą metų vien Bombėjuje 400 tūkst. lūšnų gyventoju per lietaus sezonus buvo išmesti į gatvę. Tikslus skaičius kituose miestuose nežinomas, tačiau lūšnų griovimas Indijoje įprastas dalykas. Žinoma, vietoj buldozeriais nugriautų lūšnų bus statomi pramonės objektai, prekybos centrai, turčių rajonai ir pan. Tačiau milijonai žmonių lieka be pastogės – net gi kiauros, arba, kitais atvejais, iš vis kartoninės. Išvejami žmonės negauna jokio būsto, nors valdžia jau 10 pastarųjų metų žada pastatyti lūšnų gyventojams namus. Toks ir yra kapitalizmo vystimasis – augančios pramonės gerybes susišluoja vietiniai oligarchai ir stambios kompanijos, o milijonai gyventojų lieka skurdžiais. Be abejo, tai iššaukia neramumus. Pvz., 2005 m. liepą Niu-Delio priemiestyje įvyko privačios autotransporto įmonės „Honda Motorcycles and Scooter India Ltd“ darbuotojų protesto akcijos prieš atleidimus iš darbo, kurios peraugo į susidūrimus su policija. Buvo sužeista apie 700 žmonių ir kelios dešimtys policijos pareigūnų. Istoriniu galima pavadinti 2003 m. gegužės streiką Indijoje prieš valstybinių įmonių privatizaciją, kuriame dalyvavo net 40 milijonų darbininkų.
Kaip jau buvo minėta, panaši situacija yra ir provincijose, valstiečių rajonuose. Todėl maoistų judėjimas plečiasi – jis užėmė liaudies gynėjo poziciją. Ir galima manyti, kad turi šansų išsivystyti iki stambios politinės jėgos, kaip, pvz., Hamas Libane. Besivystančio kapitalizmo Indijoje negailestingumas sudaro tam puikias sąlygas, o pastarieji metai rodo, kad maoistai tuo sugeba naudotis. Gal ateityje jie ir pasieks savo. Juk, kaip sakė Mao, įmanoma viskas, kas įsivaizduojama. Belieka palinkėti jiems sėkmės ir stiprybės.
Pagal Communist.ru, Lenta.ru, Hindustan Times, uadaily.net, 1917.com, Pravda.info medžiagą.