Apie patriotizmą ir komunizmą

A.B.

Vadinamojoje „nepriklausomoje Lietuvoje“ seniai bandoma priešpastatyti komunizmo ir patriotizmo sąvokas vieną kitai, neva pirmasis niekina antrąjį ir panašiai. Verta paminėti, kad tik dvejose Europos sąjungos narėse – Lietuvoje ir Latvijoje komunistų partijos yra paskelbtos už įstatymo ribų. Trumpai pakalbėkime apie šių sąvokų santykį.

Pirmą kartą žodis patriotas (gr. patriotes – tautietis, tėvynainis) nuskambėjo 1789 – 1793 metų Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu. Taip save vadino respublikos gynėjai, kovotojai už liaudies reikalą. Iš čia kilo ir patriotizmo terminas, nors pats patriotizmo jausmas atsirado daug anksčiau. Meilė gimtajam kraštui, jo žmonėms, papročiams žinoma gana seniai ir tapo galingu veiksniu visuomeniniuose judėjimuose ir veiksmuose.

Priklausomai nuo socialinio-klasinio turinio patriotizmas gali būti reakcingas ar pažangus. Atitinkamai jis gali turėti nacionalistinį, net šovinistinį ar internacionalistinį kryptingumą. Nacionalistiniam bei šovinistiniam patriotizmo kryptingumui būdinga kitų tautų menkinimo, jų persekiojimo, nacionalinės nesantaikos kurstymo ideologija. Jį daugiausia propaguoja kapitalistinių valstybių viešpataujantieji sluoksniai, tokiu būdu tautiečių darbo masių nepasitenkinimą išnaudojimu nukreipdami nuo savęs, į kitataučius. Internacionalistinis patriotizmo kryptingumas atvirkščiai, remiasi įvairių tautybių darbo žmonių klasine vienybe ir solidarumu kovoje prieš savo išnaudotojus – buržuaziją.

Reikia atminti, kad tėvynė – tai ne vien gimtoji tėvų žemė, tai ir joje gyvenanti liaudis.

Nė vienoje valstybėje buržuazija kaip reikiant niekuomet nemylėjo savo tėvynės, nes ji nemyli paprastos liaudies. (V. Kapsukas)

Patriotas – tai žmogus, tarnaujantis tėvynei, o tėvynė – tai pirmiausia liaudis. (N. Černyševskis)

Tarybinio patriotizmo ištakos glūdi gilioje praeityje, pradedant liaudies epu; jis absorbuoja visa, ką geriausia yra sukūrusi tauta, ir laiko didžiausia garbe saugoti visus jos pasiekimus. (M. Kalininas)

Kaip negalima būti internacionalistu, nebūnant karštu patriotu, taip negalima būti tikru patriotu nebūnant nuosekliu internacionalistu. (A. Guseinovas)

Patriotizmas neturi mūsų apakinti; meilė tėvynei yra aiškaus proto, o ne aklos aistros apraiška. (N. Karamzinas)

Darbininkų klasės ir jos kovos prieš kapitalizmą interesai reikalauja visiško solidarumo ir visų nacijų darbininkų glaudžiausios vienybės, reikalauja atkirčio bet kurios tautybės buržuazijos nacionalistinei politikai. (V. Leninas)

Mes norime laisvanoriškos tautų sąjungos – tokios sąjungos, kuri neleistų jokios vienos nacijos prievartos kitai. (V. Leninas)

Tikrasis patriotizmas ir proletarinis internacionalizmas yra neatskiriami. (M. Torezas)

Nė viena tauta pasaulyje neapdovanota jokia pranašumo savybe prieš kitas. (G. Lesingas)

Kiekviena tauta gali ir turi mokytis iš kitų. (K. Marksas)

Kojomis žmogus turi įaugti į savo tėvynės žemę, bet jo akys tegul aprėpia visą pasaulį. (D. Santajana) [1]

Iš pateiktos medžiagos nematyti, kas tame yra priešiško patriotizmui – meilei savo šaliai ir savo vargstančiajai liaudžiai. Tuo labiau, kad priešingąją nacionalistinę kryptį, dabar viešpataujančią ir propaguojamą, atstovauja ir jos branduolį sudaro „patriotai“ verslininkai, kuriems paprastas pilietis tėra tik melžiama karvutė, o tokiems pat „patriotams“ politikams (nors neretai pirmi ir antri yra tie patys) toks pilietis tampa svarbus tik prieš rinkimus. Argi tai galima pavadinti patriotizmu? Kiek pažadų, koks supratingumas! Jie puikiai yra įvaldę sofistinės oratorystės meną – gražbylystes, trunkančias tik iki rinkimų pabaigos. Matant jų veiklą, verta prisiminti nuostabius S. Neries žodžius: „…žygiais, o ne žodžiais, mes Tėvynę mylim…“

Kyla daug klausimų, stebint save „patriotais“ besivadinančių politinių buržuazijos atstovų veiklą. Ar šie „didieji patriotai“ ką padarė dėl geresnio likusios tautos gyvenimo? Ne. Juk yra lengviausias būdas – apšaukti nepatenkintus esama santvarka žmones „runkeliais“, „šunauja“, „Maskvos agentais“, pareikšti, kad dėl visko, kas dabar vyksta yra kaltas „sovietinis palikimas“ (nors būtent tas „sovietinis palikimas“ – gamyklos, fabrikai, žemės ūkio objektai ir kitokios įmonės, mokyklos, bibliotekos – buvo griaunamas ir uždarinėjamas) ar kas nors panašaus. Didelė dalis „patriotų“ verslininkų nevysto gamybos Lietuvoje, nes finansiškai yra naudingiau įvežti produkciją iš užsienio, kuri neretai būna labai pigi ir tuo pačiu nekokybiška. Be didelių sukauptų turtų didieji „patriotai“ gali „didžiuotis“ tuo, ką kasdien matome televizijos žinių laidose, skaitome laikraščiuose – didelė socialinė nelygybė, skurdas, savižudybės, auganti bedarbystė, smurtas šeimose ir paauglių tarpe, vis plačiau įsišaknijantis alkoholizmas ir narkomanija, bei kitos socialinės blogybės; importuoti gyvulių pašarui skirti produktai atsiduria parduotuvių maisto skyriuose, realizuojamos kitos nekokybiškos prekės. O kalbant apie Lietuvą, kaip žemę, matome darkomą kraštovaizdį ir senovinius pastatus, buržuazijos privačiais namais apstatytus nacionalinius parkus ir kitas vietas, kurios anksčiau buvo prieinamos visiems.

Prieštaringai vertinamas J. Stalinas yra pareiškęs, kad sunaikinus vienos kartos pasididžiavimą savo tauta, sunaikinus patriotizmą, sunaikinama ir tauta. Taikli frazė. Ar liaudis gali didžiuotis „patriotais“ besivadinančiųjų vykdoma politika, kuri žiniasklaidoje kartas nuo karto įvardijama kaip „tautos genocidas“? Ar liaudis nesijaučia atstumta ir niekam nereikalinga? Kuo „nepriklausomoje“ Lietuvoje gimęs ir užaugęs jaunimas gali didžiuotis savo šalimi?

Nacionalistinės buržuazinės krypties patriotizmas yra ne tiek patriotizmas, kiek jo iškamša, surogatas. Su šiuo surogatu komunizmas iš tiesų neturi nieko bendra. Komunizmo dėmesio objektas yra paprasta liaudis, o ji pirmiausia ir yra tėvynė.

[1] – V. Žemaitis. Dorovinės sąvokos. 1983 m.