Blogr.lt tinklaraštis

ŽILVINAS BUTKUS

Pati didžiausia grėsmė

Kai sužinai, kad kažkur, kad ir kitame pasaulio gale, tavo priešo priešai vykdo vis sėkmingesnę kovą, tuoj pat sučiumpi save džiaugiantis dėl to. Tegu jų įsitikinimai dalinai skiriasi nuo tavųjų, tegu su jais įsiveltum į ilgą diskusiją teorijos srityje ar net gi ginčą, jei sėstum už vieno stalo, tačiau šiuo momentu tu juos morališkai palaikai, džiaugiesi jų sėkmėmis ir užjauti bėdose, kadangi jie kur kas artimesni nei tie – svetimi. Tokį jausmą pajutau ir aš, smulkiau pasidomėjęs jau ne pirmi metai Indijoje vykstančiu partizaniniu karu. Apie jį mūsų žiniasklaida praktiškai nieko nepraneša. O juk ten vyksta šis tas įdomaus.

Maoistų vykdomas partizaninis karas ten vyksta jau ne pirmą dešimtmetį, o jų judėjimas pastaraisiais metais įgyja vis daugiau svorio. Maoistai už valstiečių ir bežemių darbininkų teises kaunasi tiek prieš kapitalistinės Indijos jėgos struktūras, žudydami policininkus bei jų informatorius, tiek prieš vietinius latifundistus ir jų privačias armijas. Kai kada jie sprogdina kapitalistų gamyklas ir valstybinius pastatus. Prieš pusmetį kapitalistinės Indijos ministras pirmininkas Manmochanas Singchas maoistus pavadino „pačia didžiausia grėsme nacionaliniam šalies saugumui“. Pastaruoju metu vykstantį maoistinio partizaninio judėjimo suaktyvėjimą kai kurie analitikai laiko net gi, jų supratimu, pavojingesniu, nei separatistų veiksmai Kašmyre.

Paskutinieji įvykiai

Iš tiesų, indiškam buržua yra dėl ko nerimauti. Pvz., dar 2005 m. lapkritį keli šimtai maoistų sukilėlių Rytų Indijos Bicharo valstijoje šturmavo kalėjimą Džechanabado mieste ir išlaisvino 300 kalinių, įskaitant suimtus sukilėlius. Savaitę prie štai 300 kovotojų atakavo mokomąjį policijos centrą Džarkando valstijoje, buvo nužudyti penki policijos kursantai. Ir tai tik vienas epizodas iš Indijos kasdienybės. Žvilgterėkime, kas ten įvyko per pastaruosius kelis mėnesius.

Gruodžio 2 d. 14 policininkų žuvo ir 3 buvo sunkiai sužeisti Džarkando valstijoje. Sunkvežimis, kurie jie važiavo, buvo susprogdintas mina su distanciniu valdymu. Tą dieną kituose Džarkando rajonuose, kur aktyviai veikia kairieji partizanai, įvyko dar šeši sprogimai. Manoma, kad tai maoistų atsakymas į Indijos jėgos struktūrų, savaitę prieš tai sutriuškinusių tris jų atramos punktus valstijos kalnuose, veiksmus.

Gruodžio 9 d. Indijos maoistinė komunistų partija pradėjo kampaniją prieš tai, kad Vakarų Bengalijos vyriausybė Zinger distrikte įsigijo 400 ha ariamos žemės, kad pastatyti čia „Tata motors“ automobilių gamyklą. Maoistų teigimu, vietiniai valstiečiai tampa bežemiais. Anksčiau Kalkutoje net gi keletas buržuazinių partijų pasisakė prieš statybą, tačiau valstijos vyriausybės galva pareiškė, kad projektas bus vykdomas nepaisant prieštaravimų. Tądien Singere įvyko valstiečių demonstracija su maoistais priešaky, kurią policija išvaikė. Sužeista virš 50 žmonių, tame tarpe ir moterų.

Gruodžio 10 d. 25 maoistai Džcharchando ir Vakarų Bengalijos valstijų sienoje sulaikė keleivinį traukinį. Atėmę iš geležinkelio policininkų ginklus ir portatyvines radijo stotis iš mašinisto bei traukinio apsaugos, jie pasitraukė į mišką. Traukinyje buvo pinigai, skirti geležinkelio darbuotojų algoms. Maoistai jų nepalietė. Niekas iš 346 keleivių nenukentėjo.

Gruodžio 13 d. maždaug 250 maoistų sukilėlių atakavo judėjimo „Salva džadam“ („Kampanija už taiką“) stovyklą Dantevados distrikte Čchatisgarcho valstijoje. Nužudyti trys policijos skundikai ir policijos konsteblis. Dantevada tapo maoistų veiklos epicentru po to, kai valstijos vyriausybė padėjo organizuoti antimaoistinį judėjimą „Salva džadam“. Maždaug 50 tūkst. žmonių iš 600 distrikto kaimų buvo apgyvendinti judėjimo stovyklose.

Teisių gynėjai tvirtina, kad „Salva džadam“ gąsdina žmones, kad tie prisijungtų prie judėjimo, o vyriausybė finansuoja šį judėjimą.

Šių metų sausio 15 d. maoistų judėjimo lyderiai pakvietė šalies liaudį surengti masinį streiką visoje šalyje sausio 26-ąją – Respublikos dieną. Vienas iš Indijos maoistų lyderių Ganapati pareiškė: „Indija tampa žaisliuku Vakarų valstybių ir daugianacionalinių kompanijų, kurios su kiekviena nauja diena išstumia vis daugiau skurdžių iš jų tradiciškai gyvenamų rajonų, rankose. Todėl kviečiu visus šalies gyventojus sausio 26 dieną pravesti masinį streiką“.Praėjusiais metais, kaip teigiama, maoistai nužudė 749 žmones, tame tarpe ir 135 spec. tarnybų darbuotojus. Apskritai maoistų partizaninis judėjimas pastarųjų kelių metų bėgyje pastoviai plečiasi. Indijoje yra 28 valstijos ir 600 distriktų. 2003 m. partizaninis karas apėmė 9 valstijas ir 55 distriktus, 2004 m. – 13 valstijų ir 105 distriktus, 2006 m. – 15 valstijų ir 170 distriktų.Įvairiais duomenimis, maoistų partizanai Indijoje turi 10-20 tūkst. ginkluotų karių, 50 tūkst. aktyvių šalininkų, 15-20 tūkst. šaunamųjų ginklų vienetų. Vien Bicharo valstijoje yra 1500 nelegalių ginklų gamyklų. Veikia 80 treniravimo stovyklų, kuriuose pastoviai yra po 300 žmonių. Įskaitant tai, kad kai kada skelbiami duomenys apie maoistus vienas kitam prieštarauja, ir tai, kokia Indija yra milžiniška bei kiek dalis jos valstijų atsilikusios, galima spėti, kad tiek ginklų vienetų, tiek aktyvių šalininkų maoistai iš tikrųjų turi kur kas daugiau, nei skelbiama oficialiai.

Policininkai atsisako kovoti prieš partizanus

Įdomus reiškinys. 2006 m. rugsėjo 13 d. buvo atleisti 29 policininkai ir dar dešimtys laikinai nušalinti nuo pareigų už tai, kad jie atsisakė kovoti su maoistų partizanais centriniuose ir rytiniuose šalies rajonuose. Kaip buvo pranešta, nušalintieji pareigūnai savavališkai paliko karinę bazę, iš kur juos turėjo išsiųsti į kovą su partizanais. Rugpjūtį vienas indų policininkas nusišovė, atsisakęs stot į kovą su maoistais. Tai kažkiek primena 1959 m. įvykius Kuboje, kada diktatoriaus Batistos armijos daliniai atsisakinėjo kovoti prieš Kastro armiją.

Nesutarimai su mafija

Panašu, kad maoistai konfliktuoja ir su mafija, kuri yra neatsiejama kapitalistinio pasaulio dalis. Dar 2003 m. jie pranešė Bicharo valstijos, kurios miškų masyvą jie kontroliuoja, gyventojams, kad kapos rankas tiems, kurie bandys kirsti medžius. Partizanai taip pat pranešė, kad sprogdins namus tų, kurie supirkinės šiuos medynus. Tai adresuota mafijai, kuri aktyviai kerta Bicharo valstijos medžius, palikdama partizanus be priedangos.

Kodėl žmonės palaiko maoistus?

Judėjimo plėtimasis, policininkų atsisakymas kelti ginklus prieš partizanus reiškia tai, kad žmonės ima vis labiau palaikyti maoistus, kadangi tie tampa alternatyva Indijos buržuaziniam rėžimui, nesiskaitančiam su gyventojais. Gyventojų nepasitenkinimas šiuo rėžimu pastoviai prasiveržia.

Dėl kapitalizmo Indijoje vystimosi vyksta pastovi pramonės modernizacija ir automatizacija, dėl ko vyksta masiniai smulkių fabrikų uždarymai ir žmonės tampa bedarbiais. Valdžia puola ir milžiniškų lūšnų rajonų gyventojus. Maždaug prieš porą metų vien Bombėjuje 400 tūkst. lūšnų gyventoju per lietaus sezonus buvo išmesti į gatvę. Tikslus skaičius kituose miestuose nežinomas, tačiau lūšnų griovimas Indijoje įprastas dalykas. Žinoma, vietoj buldozeriais nugriautų lūšnų bus statomi pramonės objektai, prekybos centrai, turčių rajonai ir pan. Tačiau milijonai žmonių lieka be pastogės – net gi kiauros, arba, kitais atvejais, iš vis kartoninės. Išvejami žmonės negauna jokio būsto, nors valdžia jau 10 pastarųjų metų žada pastatyti lūšnų gyventojams namus. Toks ir yra kapitalizmo vystimasis – augančios pramonės gerybes susišluoja vietiniai oligarchai ir stambios kompanijos, o milijonai gyventojų lieka skurdžiais. Be abejo, tai iššaukia neramumus. Pvz., 2005 m. liepą Niu-Delio priemiestyje įvyko privačios autotransporto įmonės „Honda Motorcycles and Scooter India Ltd“ darbuotojų protesto akcijos prieš atleidimus iš darbo, kurios peraugo į susidūrimus su policija. Buvo sužeista apie 700 žmonių ir kelios dešimtys policijos pareigūnų. Istoriniu galima pavadinti 2003 m. gegužės streiką Indijoje prieš valstybinių įmonių privatizaciją, kuriame dalyvavo net 40 milijonų darbininkų.

Kaip jau buvo minėta, panaši situacija yra ir provincijose, valstiečių rajonuose. Todėl maoistų judėjimas plečiasi – jis užėmė liaudies gynėjo poziciją. Ir galima manyti, kad turi šansų išsivystyti iki stambios politinės jėgos, kaip, pvz., Hamas Libane. Besivystančio kapitalizmo Indijoje negailestingumas sudaro tam puikias sąlygas, o pastarieji metai rodo, kad maoistai tuo sugeba naudotis. Gal ateityje jie ir pasieks savo. Juk, kaip sakė Mao, įmanoma viskas, kas įsivaizduojama. Belieka palinkėti jiems sėkmės ir stiprybės.

Pagal Communist.ru, Lenta.ru, Hindustan Times, uadaily.net, 1917.com, Pravda.info medžiagą.

A.B.

Vadinamojoje „nepriklausomoje Lietuvoje“ seniai bandoma priešpastatyti komunizmo ir patriotizmo sąvokas vieną kitai, neva pirmasis niekina antrąjį ir panašiai. Verta paminėti, kad tik dvejose Europos sąjungos narėse – Lietuvoje ir Latvijoje komunistų partijos yra paskelbtos už įstatymo ribų. Trumpai pakalbėkime apie šių sąvokų santykį.

Pirmą kartą žodis patriotas (gr. patriotes – tautietis, tėvynainis) nuskambėjo 1789 – 1793 metų Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu. Taip save vadino respublikos gynėjai, kovotojai už liaudies reikalą. Iš čia kilo ir patriotizmo terminas, nors pats patriotizmo jausmas atsirado daug anksčiau. Meilė gimtajam kraštui, jo žmonėms, papročiams žinoma gana seniai ir tapo galingu veiksniu visuomeniniuose judėjimuose ir veiksmuose.

Priklausomai nuo socialinio-klasinio turinio patriotizmas gali būti reakcingas ar pažangus. Atitinkamai jis gali turėti nacionalistinį, net šovinistinį ar internacionalistinį kryptingumą. Nacionalistiniam bei šovinistiniam patriotizmo kryptingumui būdinga kitų tautų menkinimo, jų persekiojimo, nacionalinės nesantaikos kurstymo ideologija. Jį daugiausia propaguoja kapitalistinių valstybių viešpataujantieji sluoksniai, tokiu būdu tautiečių darbo masių nepasitenkinimą išnaudojimu nukreipdami nuo savęs, į kitataučius. Internacionalistinis patriotizmo kryptingumas atvirkščiai, remiasi įvairių tautybių darbo žmonių klasine vienybe ir solidarumu kovoje prieš savo išnaudotojus – buržuaziją.

Reikia atminti, kad tėvynė – tai ne vien gimtoji tėvų žemė, tai ir joje gyvenanti liaudis.

Nė vienoje valstybėje buržuazija kaip reikiant niekuomet nemylėjo savo tėvynės, nes ji nemyli paprastos liaudies. (V. Kapsukas)

Patriotas – tai žmogus, tarnaujantis tėvynei, o tėvynė – tai pirmiausia liaudis. (N. Černyševskis)

Tarybinio patriotizmo ištakos glūdi gilioje praeityje, pradedant liaudies epu; jis absorbuoja visa, ką geriausia yra sukūrusi tauta, ir laiko didžiausia garbe saugoti visus jos pasiekimus. (M. Kalininas)

Kaip negalima būti internacionalistu, nebūnant karštu patriotu, taip negalima būti tikru patriotu nebūnant nuosekliu internacionalistu. (A. Guseinovas)

Patriotizmas neturi mūsų apakinti; meilė tėvynei yra aiškaus proto, o ne aklos aistros apraiška. (N. Karamzinas)

Darbininkų klasės ir jos kovos prieš kapitalizmą interesai reikalauja visiško solidarumo ir visų nacijų darbininkų glaudžiausios vienybės, reikalauja atkirčio bet kurios tautybės buržuazijos nacionalistinei politikai. (V. Leninas)

Mes norime laisvanoriškos tautų sąjungos – tokios sąjungos, kuri neleistų jokios vienos nacijos prievartos kitai. (V. Leninas)

Tikrasis patriotizmas ir proletarinis internacionalizmas yra neatskiriami. (M. Torezas)

Nė viena tauta pasaulyje neapdovanota jokia pranašumo savybe prieš kitas. (G. Lesingas)

Kiekviena tauta gali ir turi mokytis iš kitų. (K. Marksas)

Kojomis žmogus turi įaugti į savo tėvynės žemę, bet jo akys tegul aprėpia visą pasaulį. (D. Santajana) [1]

Iš pateiktos medžiagos nematyti, kas tame yra priešiško patriotizmui – meilei savo šaliai ir savo vargstančiajai liaudžiai. Tuo labiau, kad priešingąją nacionalistinę kryptį, dabar viešpataujančią ir propaguojamą, atstovauja ir jos branduolį sudaro „patriotai“ verslininkai, kuriems paprastas pilietis tėra tik melžiama karvutė, o tokiems pat „patriotams“ politikams (nors neretai pirmi ir antri yra tie patys) toks pilietis tampa svarbus tik prieš rinkimus. Argi tai galima pavadinti patriotizmu? Kiek pažadų, koks supratingumas! Jie puikiai yra įvaldę sofistinės oratorystės meną – gražbylystes, trunkančias tik iki rinkimų pabaigos. Matant jų veiklą, verta prisiminti nuostabius S. Neries žodžius: „…žygiais, o ne žodžiais, mes Tėvynę mylim…“

Kyla daug klausimų, stebint save „patriotais“ besivadinančių politinių buržuazijos atstovų veiklą. Ar šie „didieji patriotai“ ką padarė dėl geresnio likusios tautos gyvenimo? Ne. Juk yra lengviausias būdas – apšaukti nepatenkintus esama santvarka žmones „runkeliais“, „šunauja“, „Maskvos agentais“, pareikšti, kad dėl visko, kas dabar vyksta yra kaltas „sovietinis palikimas“ (nors būtent tas „sovietinis palikimas“ – gamyklos, fabrikai, žemės ūkio objektai ir kitokios įmonės, mokyklos, bibliotekos – buvo griaunamas ir uždarinėjamas) ar kas nors panašaus. Didelė dalis „patriotų“ verslininkų nevysto gamybos Lietuvoje, nes finansiškai yra naudingiau įvežti produkciją iš užsienio, kuri neretai būna labai pigi ir tuo pačiu nekokybiška. Be didelių sukauptų turtų didieji „patriotai“ gali „didžiuotis“ tuo, ką kasdien matome televizijos žinių laidose, skaitome laikraščiuose – didelė socialinė nelygybė, skurdas, savižudybės, auganti bedarbystė, smurtas šeimose ir paauglių tarpe, vis plačiau įsišaknijantis alkoholizmas ir narkomanija, bei kitos socialinės blogybės; importuoti gyvulių pašarui skirti produktai atsiduria parduotuvių maisto skyriuose, realizuojamos kitos nekokybiškos prekės. O kalbant apie Lietuvą, kaip žemę, matome darkomą kraštovaizdį ir senovinius pastatus, buržuazijos privačiais namais apstatytus nacionalinius parkus ir kitas vietas, kurios anksčiau buvo prieinamos visiems.

Prieštaringai vertinamas J. Stalinas yra pareiškęs, kad sunaikinus vienos kartos pasididžiavimą savo tauta, sunaikinus patriotizmą, sunaikinama ir tauta. Taikli frazė. Ar liaudis gali didžiuotis „patriotais“ besivadinančiųjų vykdoma politika, kuri žiniasklaidoje kartas nuo karto įvardijama kaip „tautos genocidas“? Ar liaudis nesijaučia atstumta ir niekam nereikalinga? Kuo „nepriklausomoje“ Lietuvoje gimęs ir užaugęs jaunimas gali didžiuotis savo šalimi?

Nacionalistinės buržuazinės krypties patriotizmas yra ne tiek patriotizmas, kiek jo iškamša, surogatas. Su šiuo surogatu komunizmas iš tiesų neturi nieko bendra. Komunizmo dėmesio objektas yra paprasta liaudis, o ji pirmiausia ir yra tėvynė.

[1] – V. Žemaitis. Dorovinės sąvokos. 1983 m.

Pirmiausia, marksizmas niekada neskirstė klasių pagal turtą – klasės yra skirstomos pagal savo santykį su gamybos priemonėmis. Stambiajai buržuazijai priklauso įvairios kompanijos, tuo tarpu kai samdomi dirbantieji savo privačios nuosavybės neturi – jie dirba tose kompanijose, parduoda savo darbo jėgą. Dalis samdomų darbuotojų gali uždirbti palyginti nemažai, tačiau nuo to jie nenustoja būti samdomais darbuotojais. Yra ir smulkieji buržua, kurie turi savo nedidelę privačią nuosavybę ir patys ją apdirba (arba samdo minimalų kiekį dirbančiųjų ir dirba greta su jais). Samdomus ir gerai apmokamus darbuotojus, kurie dėka nemenko atlygio yra įsigiję akcijų, taipogi galima priskirti prie smulkiosios buržuazijos, kadangi įsigydami akcijų jie tampa kažkokios įmonės bendrasavininkais. Tai yra skirtingos klasės ir jos niekur neišnyko. O terminas “vidurinė klasė” remiasi dažniausiai turto kiekiu, protiniu darbo pobūdžiu ir panašiais dalykais ir neturi nieko bendro su skirstymu pagal santykį su gamybos priemonėmis. Iš esmės tai yra nemarksistinis terminas, ir todėl juos priešpastatyti vienas kitam yra klaidinga.

Antra, kalbos apie tai, kad skirstymas į darbininkų ir kapitalistų klases yra atgyvenęs, remiasi daugiausia vadinamuoju “postindustrializmu” ir klasinės trinties sumažėjimu Vakarų šalyse per pastarąją amžiaus pusę. Tačiau tai yra paviršutiniškas ir netoliaregiškas požiūris.

“Postindustrializmas”, t.y. visuomenės vystymosi fazė, kurioje nyksta pramonės vaidmuo ir įsiviešpatauja finansų bei paslaugų reikšmė, nėra kažkokia savarankiška aukščiausia visuomenės vystymosi fazė, kaip teigia buržuazinis mokslas. “Postindustrializmas” Vakaruose tapo įmanomas tik dėka 60-70-aisiais prasidėjusio pramonės perkėlimo į “trečiojo pasaulio” šalis, kur darbo jėga yra nepalyginamai pigesnė. Tačiau pramonės ir darbininkų vaidmens svarbumas niekur neišnyko, nes jei “trečiasis pasaulis” staiga išgaruotų, Vakarų ekonomika žlugtų, kadangi jokia šiuolaikinė ekonomika negalėtų egzistuoti be pramonės produkcijos. Todėl teisingiau tai būtų vadinti tiesiog Vakarų deindustrializacija.

Ši deindustralizacija leido kapitalistiniuose Vakaruose sukurti aukštą pragyvenimo lygį, kadangi buržuazijai atkrito poreikis smarkiai išnaudoti darbo jėgą savo šalyje. JAV kompanijos, turinčios savo filialus, pvz., Kinijoje arba perkančios Kinijoje pagamintas prekes ir parduodančios jas JAV rinkose, parduoda jas dešimteriopai brangiau nei įsigijo. Tai leidžia krautis toms kompanijoms didžiulius pelnus ir savo ruožtu mokėti didesnius atlyginimus savo samdomiems darbuotojams JAV teritorijoje. Kartu tai leidžia neproporcingai plėsti paslaugų sektorių ir, kaip sako kai kurie JAV ekonomistai, daryti JAV “pasauliniu masažistų centru”. Iš viso to atsiranda iliuzija, kad darbininkų klasė nebereikalinga ir kad išvystytose kapitalistinėse valstybėse klasinis susiskaldymas tapo istorija.

Apie tai, kaip žlugs ši “postindustrinė” visuomenė, scenarijų galima sugalvoti daug. Paties “trečiojo pasaulio” buržuazija gali pasiekti tokį išsivystymą, kad pradės stumti iš savo rinkų Vakarų buržuaziją. Tai reikš, kad Vakarams vėl teks industrializuotis. Lygiai taip pat dabartinė pasaulinė krizė anksčiau ar vėliau gali taip pakirsti Vakarų ekonomiką, kad neliks nieko kito, kaip tik taipogi iš naujo juos industrializuoti. Panašias tendencijas jau galima pamatyti, pvz., 2009 m. pradžios Prancūzijos prezidento Sarkozy raginimai grąžinti automobilių pramonę į Prancūzijos teritoriją. Šis pakartotinis pramonės susikoncentravimas savoje šalyje vėl reikš darbininkų klasės augimą ir darbo jėgos išnaudojimo didėjimą, kadangi buržuazija, siekdama pelnų, vis tiek turės kažką išnaudoti. O tai reikš to paties klasinio susiskaldymo augimą, kuris buvo mažas, kol buržuazija išnaudojo “trečiojo pasaulio” darbo jėgą.

Kita vertus, klasinė trintis jau atsiranda. Įvairios apklausos Vakarų šalyse rodo atsirandantį dirbančiųjų nepasitenkinimą augančia socialine nelygybe, o ekonomistų tyrinėjimai – “viduriniosios klasės” nykimą, augančią turto koncentraciją siauro gyventojų sluoksnio rankose ir plačiųjų masių pragyvenimo lygio mažėjimą. O ir žemas imigrantų pragyvenimo lygis taipogi yra klasinio susiskaldymo simptomas, nors kol kas jis ir turi nacionalinį atspalvį.

Dėl visų šių priežasčių kapitalistinėse Vakarų šalyse vietinių gyventojų atžvilgiu nunykęs aštrus klasinis susiskaldymas tėra tik viena iš kapitalizmo vystymosi fazių, kurios ateina ir praeina. O nuomonė, kad klasinio susiskaldymo nebėra ir nebebus, remiasi tik tuo, kas matoma dabar, paviršiuje, neatsižvelgiant į tendencijas ir netolimą ateitį.

Šaltinis: http://komunizmas.org/viewtopic.php?t=1053

Šis argumentas prieš komunizmą paremtas sąvokų „vienodas/skirtingas“ ir „lygus/nelygus“ painiojimu. Aptarkime jas abi.

Nėra jokių abejonių, kad visi žmonės yra skirtingi. Skiriasi jų rasė, tautybė, religija. Ar šito jau pakanka teigti, kad jie vien dėl to nelygūs, t.y. vieni jų dėl to kažkuo geresni, pranašesni už kitus? Ilgus šimtmečius vyravo požiūris, kad taip, to pakanka. Kad baltaodis savaime pranašesnis už juodaodį, krikščionis – už žydą, europietis kolonistas už indėną… Arba ir atvirkščiai. Aišku, toks požiūris ir dabar dar labai gajus, tačiau priešingas požiūris, įsitikinimas, kad šios savybės vienų žmonių vertesniais už kitus nedaro, jau seniai nebėra kažkas naujo ir negirdėto.

Tačiau didesnių problemų kelia skirtingų žmonių gabumų, imlumo žinioms, įgūdžiams klausimas. Ir čia nesunku pastebėti, kad žmonės tikrai nevienodi. Kiekvienas žmogus skirtingai gabus ir imlus skirtingose srityse. Tačiau tai didele dalimi priklauso nuo objektyvių sąlygų, kuriose jis vystosi, ir nuo to, kokias galimybes tos sąlygos suteikiamia. Klaidinga būtų teigti, kad vienas žmogus iš prigimties yra gabus tik kasti griovius, o kitas iš prigimties yra gabus sukurti vakciną nuo vėžio. Žmogus gali būti gabus tiksliesiems mokslams, gali būti gabus menui arba technikai, ir pan. O kaip būtent tie gabumai pasireikš, priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Jeigu yra gabumų menui, tai žmogus, gimęs kokioje nors skurdžioje trečiojo pasaulio šalyje, tuos gabumus išreikš piešdamas piešinius ant smėlio, o gimęs pasiturinčioje šeimoje iš auksinio milijardo galės baigti dailės akademiją ir tapti žymiu menininku. Jeigu gabus technikai žmogus gims skurdžioje šeimoje, jeigu jis turės anksti užsidirbti pragyvenimui, jeigu aplinka bus obskurantiška, tai toks žmogus ko gero taps kokiu nors autoserviso mechaniku. Jeigu nejaus nepritekliaus spaudimo ir turės laiko lavintis, tai greičiausia taps konstruktoriumi, kuris kurs naujus modelius. Taigi, nėra “protinio potencialo”, kaip tokio, būti paprastu mechaniku arba būti konstruktoriumi. Yra tik gabumai technikai ir objektyvios materialinės sąlygos, kurios leidžia vienam gabumus vystyti labiau, o kitam mažiau, vienam juos išreikšti vienaip, o kitam kitaip. Situacijų gali būti ir dar sudėtingesnių. Skurdžioje aplinkoje gimusiam ir gyvenančiam amatininkui ar meistrui labiausia praverstų didelė fizinė jėga ir ištvermė. Jie būtų žymiai naudingesni nei toje pačioje aplinkoje gyvenančiam jo kaimynui ir konkurentui gabumai muzikoje ar chemijoje. Tokioje aplinkoje besivystančiam jaunuoliui, kuris galėtų sukurti naujus vaistus, gali tekti savo gabumus apleisti ir taikytis prie aplinkos, siekiant išgyventi. Jis turės dirbti fizinį darbą ir intelektualiniai gabumai liks nerealizuoti. Tačiau tai nereikš, kad jų nebuvo.

Socializmo tikslas nėra suvienodinti visų žmonių pajamas ar pačius žmones. Ir prie socializmo skirtingas darbas atneša skirtingus vaisius, už jį suteikiamas skirtingas atlygis. Socializmas nėra priešiškas daugiau dirbančiam ir uždirbančiam. Socializmo tikslas yra suteikti visiems lygias galimybes vystyti ir išreikšti savo gabumus. Kad vienam į meną linkusiam žmogui netektų tenkintis smėliu, kol kitas gali naudotis molbertu, kad intelektualinius polinkius turinčiam žmogui dėl jo blogos materialinės padėties netektų taikytis prie jo interesų neatitinkančios aplinkos. Socializmo tikslas yra visuomenė be privačios nuosavybės, kuri skaldo visuomenę į gamybos priemonių savininkus ir samdomuosius, į išnaudotojus ir išnaudojamuosius, į savo gabumus laisvai vystančius turtinguosius ir užguitus vargšus, o pasaulį – į turtingas metropolijas ir nuskurdusias kolonijas. Socializmo tikslas yra pašalinti šią nelygybę, o ne tai, kad vienas žmogus gali būti darbštesnis už kitą, arba kad vienas uždirbs daugiau už kitą.

Šaltinis: http://komunizmas.org/viewtopic.php?t=1053

Paprastai yra painiojamos privačios ir asmeninės nuosavybės sąvokos. Jei jums priklauso kokia nors stambesnė kompanija, socialistinių pertvarkymų atveju ji bus atimta ir priklausys liaudžiai. Tačiau tokie dalykai, kaip asmeninis automobilis, televizorius, drabužiai ir t.t. liks jūsų, nes jie nereikalauja samdomojo darbo.

Šaltinis: http://komunizmas.org/viewtopic.php?t=1053